Ilgai organizuotas ir lauktas vakarėlis įvyko 2008 10 31 pas Vaidą ir Neringą. Dresskodas: ”piktas kaimas”. Visi klubo “Dimera” nariai labai puikiai suprato kuo reikės rengtis ir reikalavimus įvykdė. Susirinko visi esami nariai, vienas stebėtojas ir vadinami “seniai”. Aišku, labai gaila, kurie negalėjo atvykti. Šįmet, kaip ir pernai, buvo krikštijami trys klubo nariai, mūsų naujokėliai šviežutėliai – tai Karolina, Rūta ir Mindaugas. Jie net nesitikėjo, kas jų laukia. O mes sugalvojome jiems įdomų krikštą.Viskas vyko lauke, tad jau į lauką jie buvo vedami užrištomis akimis. Visas užduotis turėjo atlikti užrištomis akimis. Mums buvo linksma, jiems nelabai. Jiems reikėjo iš dėžės pripildytos jūros putos, ištraukti po du daiktus: balioną, pripildytą jūros puta ir vandeniu, kurį turėjo susisprogdinti sau virš galvos ir vorą. Kita užduotis: įvairūs slenksčiai, kuriuos turėjo perlipti, peršokti ar peršliaužti. Dar kita užduotis apgaulingesnė, ėjimas per lentą, galvojant, kad ta lenta yra virš balos. O tai buvo tikriausia apgavystė! Jie ėjo lenta, kuri buvo šalia balos, ta tikroji lenta, kuria ir ėjo musų naujokėliai.
Atlikus šias užduotis buvo atsakinėjama po 3 klausimus. Vieni klausimai buvo iš klubo “Dimera” gyvenimo, kiti kvaili klausimai, tokie kaip: kokia Mariaus televizoriaus firma ir t.t.
Po visų užduotėlių, krikštynų pabaigoje klubiečiai priėmė priesaiką “mylėti ir gerbti klubą, kaip patį save” ir pan.
Mūsų trijų narių atsiliepimai apie krikštynas:
Karolina: ”buvo jėga, baisoka, bet vis tiek jėga .”
Mindaugas: “Krikstynos buvo jegiskos ;] Kitiems buvo labai baisios ;D Bet iš tikrųjų jos buvo labai linskmos ;D ir nuostabios ;] buvo prigalvota daug įvairių kliūčių, kurios apgaudinėjo mus, viskas praėjo labai gerai ir sklandžiai. Didžiuojamės savo klubu ir labai gera pasakyti šituos žodžius: „pagaliau esu klubo narys ;] ”
Rūta: ”Krikštynos buvo linksmos. Vedama Gintarės dar į tvorą atsitrenkiau. Viskas labai smagiai ”
Po krikštynų prasidėjo linksmasis vakarėlis – helovynas, skambant mūsų pasirinktam stiliui – liaudiškai muzikytei. Visi šoko, dainavo, linksminosi. Smagu, kad galime susiburti kartą metuose visi klubiečiai. Smagu ir dėl to, kad mūsų “seniai” nepasididžiavo ir atvažiavo į tokį šaunų vakarėlį – helovynas kaime

Parašė Neringa

keletas foto:

Pamenate, Rūta Barauskaitė laimėjo kelionę iš jaunimo mugės “Nebūk už kampo”. Taigi, štai įspūdžiai iš jos.

VARŠUVA – KROKUVA – VELIČKA
10.25 – 10.27

Pirmoji diena. Išvykimas iš Lietuvos link Lenkijos. Daug garbaus amžiaus žmonių ir keletas iš jaunimo tarpo suguža į autobusą ir riedame į mūsų kaimyninę šalį. Vidurį dienos turime pirmąją ekskursiją po Lenkijos sostinę Varšuvą: didingieji Karalių rūmai, kurią, mano manymu, tematėme tik iš išorės ir tai per autobuso langą :}, toliau Turgaus aikštė su gausybe drąsiųjų balandžių, šv. Jono katedra ir daug kitų bažnytėlių bei įvairių kultūros paminklų. Sunku patikėti, kad visas senamiestis buvo atstatomas iš naujo po II pasaulinio karo. Vakare išvykimas į Krokuvą, o tiksliau į jaukų viešbutuką. Po tokios ilgos dienos, miegas buvo itin saldus ir man per trumpas :>

Antroji diena. Prasidėjo kaip man per anksti, 7 val. mes jau pusryčiavome, nes 8 val. susiėmėme visus kelionės draugus ir riedėjome i Veličką, į vieną didžiausių Lenkijoje druskų kasyklų, kurios šachtos driekiasi kelis šimtus metrų po žeme. Mums papuolė gražus gidas, kuris kalbėjo rusiškai, o aš nieko nesuprantu, dėlto labai džiaugiaus ir dėkui vienai moteriai, kuri man viską vertė :> Beje, mano manymu, šios kasyklos yra per daug sukultūrintos, nes ten vyksta ir mišios, gali vykti ir pobūviai ir pan. Vėliau vykstame į senąją Lenkijos sostinę Krokuvą.
Turime ekskursiją po Vavelio kalvą, apžiūrint Herbų vartus, paminklą lenkų liaudies didvyriui T. Kosciuškai, Karalių rūmus, Vavelio katedrą. Buvo galima įsivaizduoti, kaip karūnavo Jogailą ir visus kitus Lenkijos karalius. Vavelio kalvos gidas buvo taip pat rusakalbis C: Toliau aplankome senamiesty, t.y. Turgaus aikštę, Marijos bažnyčią, Floriono vartus, Barbakaną, paminklą Žalgirio mūšiui ir kt. Visos kelionės metu turėjome ir savo nuostabią gidę, lietuvaitę, Laimą Amrazienę, kuri labai vaizdžiai ir aiškiai pasakojo miestų istorijas ir kt. Vakare nusikalę grįžome vėl į mūsų viešbutuką.

Trečioji diena. Rytas toks pats C: Toliau judame jau link namų, juk ilgas kelias laukia. Pakeliui sustojame didžiausiame Lenkijos piligrimų centre – Čestachovos vienuolyne, kuris garsėja “Juodosios Madonos” paveikslu. Ši vieta dvelkia ramybe. Kas prieš ilgą kelią ėjo pasimelsti, kas lipo į bokštą pasigrožėti panorama, kas šiaip ilsėjos. Ir štai, dardame jau į mieląją Lietuvėlę, kurią išvystame tik po vidurnakčio.

Kad ir kaip būtų smagu atitrūkti nuo rutinos, kasdienybės, bet viskas turi pabaigą, grįžtame į tėvynę ir gyvename toliau.

Parašė Rūta B.

Išaušus lietingam rytui ne kiekvienam kiltų mintis: „Šiandien aš šoksiu su parašiutu“. Bet bet bet… Kartą pasiryžus, reikia tai įvykdyti.
Taip prasidėjo dar viena diena iš mūsų klubo linksmybių. Pliaupiant lietui susirinkome aerodrome ir nusprendėme laukti, kol oras pasitaisys ir padovanos mums smagų laiką. Teko ilgokai palaukti, kad neprailgtų, vaikinai surengė teniso turnyrą prieš aeroklubo narius. Merginoms beliko būti palaikymo komandoje. O lietus vis pliaupė. Optimizmas mažėjo, tad nusprendėme grįžti į Marijampolę ir laukti žinių apie gerą orą. Ir sulaukėme! Atėjo nuostabus vakaras ir grįžę į aerodromą pradėjome ruoštis. Stresas ant žemės buvo kur kas mažesnis nei pakilus į orą. Pakilome, kaip man atrodė, labai aukštai, o instruktorius sako: ”Dabar mes šimto metrų aukštyje”, o turėjome šokti iš aštuonių šmtų metrų. Keisti šiurpuliukai bėgiojo, nedainavome jokių pergalės dainų, visi mįslingai tylėjome… ir štai, pasiekėme reikiamą aukštį, visus paleido kaip grybukus. Laisvo kritimo akimirka buvo trumpa, tačiau sukėlė didelę sumaištį galvoje, o nusileidę visi kalbėjo skirtingai, tai vieniems per trumpai, kitiems jau iš karto norėjosi antro šuolio, dar kiti tiesiog lakstė išsišiepę lig ausų. Šuolius vainikavo pažymėjimų įteikimas, kad tik niekas nepamirštume apturėję tokią smagią pramogą, ir netikėtas šampanas, kuriuo buvo „paženklinti“ jubiliatai: Monika ir Donatas, šampano gavau ir aš, mat per gimtadienį buvau išsisukusi.
Kaip dimeriečiams priimta, po kokio smagaus įvykio, niekas namo nesiskirsto, o susirenkame pavakaroti, paplepėti, taip ir šį kartą, paminėjome jubiliejus, pasibuvome kartu. Dabar turėčiau rašyti: “Ir aš ten buvau, alų midų gėriau per barzdą varvėjo….“
Dimera –už aktyvų laisvalaikį.

Parašė Gintarė

Saulėtą 2008 08 10 popietę klubas po sėkmingų apmokymų laukė šuolių su parašiutais. Kai kuriems laukimas buvo visiškai neįtemptas, kitiems – priešingai. Teko gerai pasinervinti įsivaizduojant tą akimirką, kai stovi tarp žemės ir dangaus pasiruošęs šuoliui.
Mariui pasisekė iššokti pirmam, nes jis buvo sugalvojęs daryti šuolį su ekstremaliu parašiutu (rizika, kad neišsiskleis, remiantis oficialiais duomenimis, 3%). Jo šuolis pateko į sėkmingųjų 97% šuolių statistiką. Sveikiname! Na, o kiti klubo nariai vis dar laukė, kaip sakoma, ilgai laukęs, dar palauk… Galų gale išgirdome pranešimą – atsiprašymą: „deja, šuoliai nevyks, mat lėktuvas sugedo“. Atrodytų apmaudu, po beveik 3 vakandų laukimo, tačiau atidėję savo šuolius, mes nosies nenukabinome, nes žinojome, kad vakaras laukia smagus, nors ir nepavyko iššokti.
Vakaro planų neatidėję visi susirinkome į Donato sodybą, kurią ne visiems sekėsi lengvai surasti… Susirinkome ne pasėdėti ar aptarti klubo reikalų, susirinkome su viena idėja – pasilinksminti ir padovanoti nuo Dimeros klubo gerą vakarėlį draugams. Tinkamą pasilinksminimui aplinką padėjo sukurti „Scenos servisas“, be kurių vakarėlis tikrai būtų panašus į pasisėdėjimą, ir, be abejo, muzikinis fonas, kurį užpildė Vittan, mariusGie ir Arnas. Pokalbiai, šokiai, visiškas atsipalaidavimas – tinkamiausias būdas praleisti sekmadienio vakarą vasaros metu.
Nepaisant nepatenkintų sodo kaimynų, vakarėlis pavyko, manyčiau, tai puikus pasiruošimas prieš visų laukiamą šuolį parašiutu.
Dimera – už aktyvų laisvalaikį!

Parašė Gintarė